SĖKMINGAS VERSLAS

Geros naujienos - tokie grandai kaip MTG investuoja į on-line verslą: MTG (TV3 mama:) įsigyjo vieną didžiausių vaikiškų drabužių skandinavijoje portalą linus-lotta.se. Kartu dar prigriebė didžiausią Suomijoje knygų on-line pardavėją 'Helsingin Dataclub Oy'. Bendra sandorio vertė 40mln SEK (apie 14,4 mln LT).

Įdomiausia paskelbta tinklalapio statistika - per mėnesį aplanko iki 30 000 unikalių lankytojų, metinė apyvarta 36,1 mln SEK arba ~13 mln LT, veiklos nuostolis 2,5 mln SEK (900 000LT). Pagalvojus, kad tinklapis veikia Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Suomijoje, tai 30 000 unikalių lankytojų neatrodytų labai daug. Apyvarta 1 mln LT per mėnesį irgi neatrodo labai įspūdingai, kaip kompanijai, tituluojamai didžiausiu vaikų prekių on-line retaileriu šiaurės šalyse.

Su tais skaičiais kaip ir viskas atrodytų daugmaž logiška (30 000 lankytojų, CR tarkim 10%, vidutinė apsipirkimo suma apie 300LT kaip skandinavijai gal ir įmanoma), tačiau, jei tai yra didžiausias vaikiškų prekių on-line pardavėjas, tai tas puslapis išties nepalieka tokio įspūdžio, ypač navigacija tarp prekių grupių. Bet, gal laisvai kalbantiems švediškai, tai atrodo paprasčiau? Dar - kainos tikrai neskandinaviškai žemos. Bet gėris yra tas, kad net nuostolingai dirbančius perka:)

Vistik ISM paskaitoj sudalyvavau.  Ir išejo visai nebloga. Atsiimu penktadienio žodžius - viskas ten gerai su ta organizacija:) Paskaitos tema - lyderystė. Išties tai visai ne paskaita, greiciau apvalaus stalo diskusija.

Geris yra tas, kad man visiškai nereikėjo ruoštis. Įdomumas tas, kad pradžioj jauciausi lyg pati sugrįžus i studijų suolą:). Mano stalo tema buvo: “Ko reikia, kad sektum”. Na, po 20 minučių pokalbio su kiekviena iš keturių grupių, buvo prieita išvados, kad sekamas lyderis turėtu būti charizmatiška asmenybė, aiškiai komunikuoti ideją ir ja uždegti, tureti tvirtas, aiškias moralines nuostatas, kurios būtų priimtinos komandos nariams (turbūt žmogus neisivadovautu lyderiu išvis, jei jo moralinės pažiuros neatitiktų jo paties pažiūrų). Be to, lyderio deklaruojamos idėjos ir pažiūros, turėtų visiškai nesikirsti su jo veiksmais, tai yra jis turėtų kelti pasitikėjimą.

Toks savotiškas minčių kratinys, bet padiskutuoti buvo įdomu. Netikėčiausias klausimas, kurio sulaukiau: “koks turėtų būti lyderis, kad pasirašytumei ant jo idėjos, ir eitumei i komandą, kaip sekėja.” Hmmmm… Manau visų pirma, tai nulemtų idėja. Jei kas sakytų: “darom grand start up’ą”, ir ta idėja man būtų priimtina ir startinis biudžetas keliolika milijonų EUR, turbut eičiau dalyvauti, vien todėl, kad išbandyti save kitokio mastelio projektuose. Tam, kad įgauti daugiau patirties. Tiesa, turbūt eičiau tik tokiu atveju, jei tai nebūtų mano pragyvenimo šaltinis, o tiesiog iššukis sau.

Dar labai neblogų akademinių įžvalgų pateikė kitas paskaitos svečias Dr Modestas Gelbūda UAB Baltijos lyderystės institutas direktorius moksliniams tyrimams. Lietuviškose įmonėse labai sunkiai kelią skinasi lyderystės ugdymas. Kalba ne apie tai, kad 4-5 potencialius lyderius išsiųsti į seminarą (nors ir tai nedažnai pasitaiko). Kalba apie lyderystės propagavimą ir jos apraiškų skatinimą visuose organizacijos lygmenyse. Viena iš priežaščių - dabartiniai lyderiai - vadovai savo poziciją vertina labai egocentriškai. Dabartinis statusas - saugumo garantas. Jei atsiras kitas lyderis, reikės nueiti i antrą planą ir būti sekėju. Tokiu atveju, nebesvarbūs deklaruojami įmonės strateginiai tikslai. Svarbios asmeninės ambicijos.

Mano manymu tai daugiau, nei žmogiška. Aš asmeniškai nežinau pavyzdžių, kai dėl bendro įmonės tikslo vadovas perkeliamas į žemesnį lygmenį, tampa dešiniąja naujo lyderio ranka, ir motyvuotai darbuojasi petys petin dėl bendro tikslo. Viena objektyvių priežasčių, neskaitant statuso praradimo yra atlyginimo ir motyvacinių sistemų pasikeitimai.

Manau, kad pas mus net akcininkai smulkiose įmonėse, jas įkūrę, tampa vadovais ir sukasi iš paskutiniųjų savo jėgomis ir retai bando ieškoti vadovų - lyderių iš šalies. Nors gal dažnai įmonėms tai būtų labai naudingas žingsnis.

Pabaigai: įdomiausia paskaitos statistika: “psichologų teigimu 90% mūsų veiksmų - rutininiai.” Vakar kaip tik perskaiciau A.Einsteino frazę: “Stupidity is doing the same and the same action, expecting different results”. :) Taigi, panašu, jei norim keistis (tikiu visi tik i gera) turėtume pradėti nuo savo kasdienių įpročių keitimo:)

Šią savaitę paskambino moteriškė iš ISM. Vardo neprisimenu, na bet tai yra normalu, mano manymu, kai jį išgirsti pirmą ir vienintelį kartą telefonu. Pakvietė šį šeštadienį sudalyvauti jų paskaitoje -diskusijoje, kurioje magistrantai studentai turėtų diskutuoti apie organizacines struktūras ar kažką panašaus, prižadėjo tikslesnę info atsiųsti. O keletas verslo atstovų (sakė mūsų tokių turėtų būti 4-5) turėtų moderuoti atskirų grupių diskusijas. Kalbėjo labai maloniai, be to studentai magistrantai ten -žmonės su patirtim. Galvojau, bus visai nieko padiskutuoti. Susiplanavau, kad šeštadienio rytą praleisiu ISM (atšaukiau treniruotę!:), o iš moteriškės jokios žinios. Nei kur būt, nei ar įvyks ta paskaita iš viso. Žodžiu, kaip į vandenį. Truputį ten matyt ne kažin kas su organizacija:). Ką tada galima išmokyt ta tema?:)

VERSLO PARDAVIMAS

Šiandien užkliuvo akis už VŽ straipsnio “Galvosūkis savininkams:plėstis,jungtis ar parduoti” (aut. Ula Saulyte). Keisčiausias pasirodė komentaras po nuotrauka: “Veldemaras Vaičekauskas, bendrovės Hortus Investment” valdybos pirmininkas: “Parduoti verslą - vienas sudėtingiausių sprendimų, kurį verslininkas gali ryžtis priimti, todėl būtina atvirai atsakyti į klausimą, kodėl parduodamas verslas, kaip tai paveiks asmenį, šeimą, draugus, statusą, reputaciją”.

Toks pasisakymas man panašus į kažkokį siaurai mąstančio ir užsiciklinusio žmogaus požiūrį. Nes iš jo atrodo, kad žmonės verslus parduoda tik kritiškose situacijose, ir panašu, kad verslo pardavimas prilygsta asmeniniam bankrotui.
Dažnai pardavimas būna numatytas jau steigimo pradžioje. Ir gal žmogus pelningai pardavęs kokį projektą, guli po palme, ir trina bambą lašiniais, dėl nieko nesijaudindamas:). Pats straipnis panašus į užsakytą PR,'ą, ir nors pačiame straisnyje kažkokių nuokrypių nuo logikos nėr, bet vien jau ta citata po nuotrauka, man nesukeltų jokio noro turėti reikalų su tokiais investicijų konsultantais. IMHO.

Gavau malonų kvietimą dalyvauti konferencijoje “MTEP* KOMERCIALIZAVIMAS LIETUVOJE IR PASAULYJE
Teisinė ir mokestinė aplinka”
* Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros, R&D

Konferencija manau labai aktualia tema, jei pažiūrėti iš tautinės perspektyvos. Ir mano manymu nerealūs pranešėjai. Jau vien ką reiškia tokio žmogaus kaip Jonas Bružas (Kraft Foods (Čikaga, JAV) vyr. teisininkas tarptautiniams reikalams). dalyvavimas. Pagarba rengėjams, kad sugebėjo surinkti tokią pranešėjų ir moderatorių komandą. Manau, išties Lietuvoje reikia kalbėti apie MTEP komercializavimą, ir ne tik kalbėti, bet ir priiminėti konkrečius sprendimus.

Konferencija nemokama:) Dar galvoju, ar pasinaudoti kvietimu. Išties nesu aš šitos konferencijos tikslinė auditorija (ji skirta, kaip rašoma konferencijos pristatyme  - Lietuvos mokslininkams (ypatingas dėmesys skiriamas jaunųjų mokslininkų dalyvavimui), bei verslo atstovams, siekiantiems abipusio bendradarbiavimo pritaikant MTEP versle.

Konkrečiai mano verslas tiesiogiai MTEP nelabai pritaikytų, na bent jau ne tokiam lygyje, kaip tai padarytų pradedančios aukštųjų technologijų kompanijos, arba tokios įmonės kaip Fermentas. Tačiau. Dažnai būnant konferencijose ir klausantis pranešimų nors ir temomis, nelabai tiesiogiai liečiančiomis dabartinę veiklą, man dažnai kyla kažkokių utopinių idėjų, kurios gali turėti realų pritaikymą. Ir tos idėjos net ne visada būna susijusios su pranešimo turiniu. Manau, tiesiog būnant kitoj aplinkoj, o ne įprastame ofise, atsilaisvina kažkokios kūrybinės gyslelės:).

Prieš kokius 4 metus skrendant iš atostogų Tailande lėktuve surašiau verslo planą, kaip atidaryti masažo saloną, “importavus” tailandietes masažuotojas. Na paskui nutariau, kad darbo start up’e namažai, atsipirkimai pakankamai negreiti (tada atrodė) ir palikau tą idėją. Kai po poros metų pamačiau Nuad Thai reklamą - tokį šypsnį sukėlė:) Tiesa išbandžiau paslaugas - na, ne taip kaip geriausiam Bangkoko masažo salone, tačiau tikrai neblogai. Rekomenduoju.

Tpfu, nuo MTEP prie tailandietiško masažo:) Geri minčių šuoliai. Eisiu ryt į konferenciją paieškot naujų idėjų:)

Vakar buvau susitikusi su žmogumi, dalyvaujančiu kuriant internetinę parduotuvę. Pas kokias trečias šalis benueitume, visi kalba apie atsidarančias naujas internetines parduotuves. Panašu, kad Lietuvoje tikras kuriamų internetinių parduotuvių bumas. Tiesiog nuostabu. Manau, kad kuo daugiau, tuo greičiau iškomunikuosim žinutę apie tai, kad internete pirkti lengva, paprasta, saugu ir patikima.

Vienok, pokalbis su atstove šiek tiek suglumino. Jei visos trečios šalys įjungia raudoną šviesą ir atsargiai klausia, ar tikrai viską paskaičiavot, nes panašu, kad jiems šio verslo atsipirkimai neatrodo labai įkvepiantys (nors pripažįsta, kad elektroninė prekyba augs ir patys investuoja į jos palaikymą), tai mano sutiktoji atstovė, pateikė tokius skaičius, kad aš vos nepaspringau savo arbata.

Pas juos jau nuo vasaros dirba 9 žmonės. Sako, tam, kad atsipirktų vien tik išsilaikymas, jie turi daryti apie 48 000 Lt apyvartos per dieną (10% marža). Skaičiuojant, kad Lietuvoje CR (conversion rate - lankytojų pavirtusių į realų pirkėją) procentas sudaro 1 % (turbūt dauguma)-3% (aš tokios parduotuvės nežinau), ir skaičiuojant, kad vidutinė apsipirkimo suma sudarytų 100 Lt, tai jiems reikia 480 tokių apsipirkimų per dieną. Taigi, apie 48 000 lankytojų per dieną. Gerai. Vienok ambicingas planas. Dar – jei DPD išvežioja apie 30 000 siuntų per dieną (šitą aš girdėjau, kaip nepatvirtintą gandą, vienok, skamba įtikinamai), tuomet tokia parduotuvė sudarytų apie 1,6% DPD krovinių srauto. Skamba gerai.

Na, gal bus daugiau, nei 1%. Gal pas juos vidutinė apsipirkimo suma bus daugiau nei 100 Lt.

Geriausi on-line parduotuvių pavyzdžiai pasiekia iki 14-15% (Bryan & Jefrey Eisenberg “Call to Action. Secret Formulas to Improve Online Results”).  Tačiau įvertinant situaciją, kad Lietuvoje internetinių parduotuvių steigimasis tik prasidėjo, tokius skaičiavimus vertinčiau labai atsargiai. Smagu, kad yra žmonių optimistiškai skaičiuojančių elektroninio verslo atsipirkimus. Ir girdint kalbas, kad neriba.lt sulaukia 9000 unikalių lankytojų per dieną, skaičiai tikrai įkvepia darbui. Smagu kartais paskaičiuoti svetimus pinigus:) Toks grynai lietuviškas bruožas:)

Vakare Romoj vėl papuolu į visuotinį transporto steriką. Nusigrūdu į centrą vakarienės – o iš ten nei metro, nei taksi nebevažiuoja. Provalas. Per siaubingą lietų minu pėsčiomis kokius 6 km iki viešbučio. Kadangi viešbutis stoties rajone, Roma kažkaip nebe tokia graži atrodo.

Smagiausia ryte. Kadangi žinojau, jog nuo 9.00 vėl streikas, išvažiuoju prieš 3 valandas. Lufthansa check in praeina kaip paprastai, jokių užuominų apie streikus, laikus ir pan. Laukiu skrydžio, 30min iki jo, pavyzdingai einu i boarding‘ą. Pasirodo, kol pusryčiavau 2 kartus pasikeitė išskridimo vartai, ir apskritai buvo pranešta, kad dėl streiko boarding'as paankstinamas. Žodžiu: „miss, it looks that you have missed your flight:)“

Nice. Einu į Lufthansa ofisą. Ten visokių nelaimėlių pilna. Po trumpo emocionalaus itališko pasiaiškinimo, kada buvo parašytas boardingas, ir kurie vartai, Lufthansa išrašo kitus bilietus – tiesa jau po streiko, popiet su SAS, per Kopenhagą.  SAS atsiprašinėja, vaišina pietumis, vynu ir yra vilčių, kad šiandien pasieksiu Vilnių.

Rytas. Lyja. Fu. Neturiu skėčio. Prognozė www.weather.com to nerodė. Gerai, kad stotis ranka pasiekiama. Šoku į traukinį. Pateikiu elektroninį bilietą (užsakymai http://www.trenitalia.com ) (beje hansa elektroninės bankininkystės skyrius skambino, kai užsakiau tą bilietą, paklausti, ar tikrai vykdžiau tokią transakciją. Tai mane labai nustebino ir pamalonino. Nesitikėjau, kad jie seka tokius dalykus. Kartą draugė pasakojo, kad jai būnant „grand shopping‘e“ Milane, jos bankas Švedijoje, skambino pasiteirauti, ar viskas gerai su kreditine kortele, iki šiol maniau, kad čia tik švedai taip klientais rūpinasiJ.

Taigi elektroninis bilietas pakeičiamas į paprastą (mūsų buhalterijai elektroninis bilietas kažkaip nelabai patinka). Traukinys europinis, 1-os klasės privalumai – mažai žmonių, duoda arbatos ir yra kur pasidėt kompą. Atvykstam į ofisą. Ofisas visiškam priemesty, panašiai, kaip pas mus vežtumei verslo partnerius į Pabradę, gyvenamajam name, tokiam apgriuvusiam kvartalėlyje. Nieko, galvoju, žmonės taupo, užtat gali prekes pasiūlyti už gerą kainą. Apžiūriu tris kolekcijas, jas visas nufotografuoju., aptariam kainas, pristatymo terminus, užsakymų pateikimo tvarką, ir kitas smulkmenas. Vaišina kava iš plastikinio puodelio, aš vaišinu „A&J Šokoladas“ saldainiais. Gaminių kokybė atrodo labai gera, tačiau pastebiu vieną nemažą minusą – kūdikių drabužių užsegimai ant nugaros.

Klausiu – čia kodėl taip? Sako – dėl dizaino….Sakau: „koks dizainas? Tu kada nors bandei miegot ant sagų visą dieną?“ Italas susimąsto. Sako: “geras, aš 15 metų versle ir man niekas iš partnerių to nesakė“. Hmmm…na ištiesų keista, negi italės mamytės perka gaminius vien todėl, kad jų vaikai atrodytų dailiai, ir sagutės priekyje negadintų dizaino, o kad vaikui į nugarą per dieną įsispaudžia kniedės – tai dzin. Neįtikėtina.

Vienok italas po mano pastebėjimo vaikšto susimąstęs ir faktą intensyviai aptarinėja su savo dizaineriais. Tie bando įrodinėti, kad pas juos visada taip buvo. O aš jiems sakau: „ raskit skandinavišką taip pasiūtą rūbą kūdikiams“. Tai argumentas nepatikrinus faktų, bet manau, kad jokia skandinaviška mamytė, nepirktų tokio drabužio. Sako, kad kitam gamybos ciklui jau pakeis kažkokias detales. Bus matyt. Sutarėm, kad atsiųs pavyzdžius.

Man laikas grįžti į Romą, važiuojam į traukinių stotį. Jau po pietų ir aš pagal nutylėjimą tikiuosi, kad prieš išvažiuojant man pasiūlys papietauti. Neįsivaizduoju, kad su savo verslo partneriais, atvykstančiais į Lietuvą, pasielgčiau kitaip. Bet italas pasielgia kitaip. Atveža į stotį ir sako: „that was nice to meet you“ ??? OK  „me too“ NEĮTIKĖTINAS LOCHAS. Arba mano market value has gone veeeeryyy low (reiks patikrint ;) Varau į Romą vakarieniauti.

Grįžus iš kelionės sudėsiu keletą dienų įspūdžių. Tikiuos, kad keletos dienų lag'as nepadarys lemiamos įtakos pateiktai informacijai.

Panašu, kad dalis verslo dar gyvena ne elekotroniniame amžiuje, todėl norint išsirinkti pavyzdžius būsimai kolekcijai, man prireikia važiuoti į Italiją. Kaip el. verslo atstovė, ne pirmą kartą pasinaudoju www.greitai.lt paslaugomis (iki šiol niekad nenusivyliau) ir skrendu į Romą. Romoj +15 ir šviečia saulė. Gerai. Oro uoste šoku į traukinį, atvažiuoju į centrinę stotį.

Susirandu viešbutį….hmmmm…Viešbučius dažniausiai užsisakinėju per www.hrs.de, nes agentūros amžinai neatidirba iki galo ir pasiūlo viešbučius nepatogiose vietose, tai aš paskutiniu metu, net nebeklausiu (jiems kažkaip atrodo, kad kokiam didmiesty 4km yra labai nedidelis atstumas). Sąlyginai taip, tačiau, kai kelionės tikslas atskrist į Romą vakare, o 7.00 išvažiuoti traukiniu gilyn į Italiją, tuomet tie 4km reiškia 1 val miego. Taigi kelios dienos prieš išvykstant atsiverčiu www.hrs.de, ir randu netoli stoties keturiomis žvaigždutėmis **** pažymėtus apartamentus (WRH suites). Kaina nereali - tik 50EUR už naktį. Aišku stoties rajonas, bet man to ir reikia. O pusryčių man 6 ryto nereikia. Imu. Atvykus eilinį kartą įsitikinu, kad ir Romoj už 50EUR stebuklų nebūna. Apartamentas nykokas, tiesa kambary – plazminis TV, notebook‘as su nemokamu internetu ir VONIA. Taip taip, dėl to primena kažką negero, bet tiek to. Nusispjaunu tris kartus, ir sakau, kad kitą kartą ant viešbučio taip stipriai nebetaupysiu. Reiks parašyt į www.hrs.de atsiliepimus, kad „Not suitable for business travellers“.

„Viešbučio“ administratorius labai paslaugus, rekomenduoja, ką vakare pamatyti Romoj ir kur pavalgyti. Rekomendacijos ką pamatyti buvo liuks, o su pavalgymu bėda. Aplankiau 2 iš 3 rekomenduotų vietų. Viena buvo uždaryta (toks jausmas kad prieš metus), kitoj nebuvo nė vieno žmogaus. Pasirenku restoraną Mario (rekomenduotas www.frommers.com) . Padavėjas, paklausęs iš kur aš, ima vardinti visus lietuviškus miestus. Kažkodėl pradeda nuo Panevėžio, taria labai taisyklingai, dėl to įtariu, kad kokia panevėžietė buvo ilgam įkritus į akįJ

Sugalvoju dar aplankyti koliziejų. Vėlu, nors žmonių nemažai, bet slinkti per miestą darosi nebefaina. Pradedu dairytis taksi, kai prisikabina kažkoks italas diedas. Klausia iš kur aš.  Sakau, kad iš Švedijos (kažkaip pamaniau, kad greičiau atsikabins), ir minu link taksi. STOP STOP sako diedas, taxi šįvakar streikuojaJ!!!!. Maniau meluoja. Klausiu taksisto – išties. Dabar atkreipiu dėmesį, kad gatvėse jų nėr, o stovi užblokavę kai kuriuos pravažiavimus tarp gatvių. Hmmm. Diedas pasirodo yra meno istorikas. Todėl leidžiuos palydima iki metro, pasakojant apie Romos įžymybes.